Labai daug minčių mano galvoj, tai nenoriu gaišt savo laiko pildamas savo pamąstymus į šitą vienetukų ir nuliukų erdvę, kuri šiaip jau yra pakankamai įvairiapusiška ir sudėtinga, kad nebūtų laikoma pasipergyvenimų lauku, nors realiai visos tokios rašliavos nieko nekeičia kaip ir patys pasipergyvenimai (nebent pasidalinam įdomia informacija).
Pirma, nusprendžiau, kad visų religinių dogmų suformuotas požiūris į seksualines mažumas yra žalingas ir tegu eina ta neapykanta velniop. Greičiausiai daug įtakos pamąstymam turėjo "Šešios lentos po šešiom pėdom žemės" (iš tikro visai neįspūdingas serialas) su kasdieniais pamąstymais šia tema. Dar nemažai galėjo prisidėt "Proposition 8" balsavimas.
Pasaulis. Po šitu žodžiu slepiasi visko tiek, kad drįsčiau pavadint tą dalį, kurią pažįstam iliuzija. Ir visai nesiūlau lįst į sudėtingas diskusijas apie antimateriją (čia visai ne juodoji magija, o fizika, jei ką), bet panagrinėt pačius paprasčiausius dalykus: skaičius ir ekonomiką.
Skaičiai. Kažkokiu būdu naudojam dešimtainę sistemą (ne romėnišką, ne dvejatainę, ne šešioliktainę, ne šešiasdešimtdevintainę ir ne bet kokią kitą). Kažkokiu būdu naudojam tokį kalendorių, kokį naudojam (ne mėnulio, ne dantukų fėjos, net ne žydišką etc.). Gal pats metas būtų susimąstyt, kad visi būdimai iš skaičių ir stebuklingos skaičių prasmės visgi YRA iliuzija. Įdomesni atvejai:
- garbinti kokią nors savaitės dieną (pavyzdžiui penktadienį, jei esi musulmonas, šeštadienį, jei esi judėjas arba sekmadienį, jei priklausai KKK*);
- bandyti atspėti ateitį pagal gimimo datą;
- bandyti surasti prasmės 2001-09-11;
- sureikšminti gimimus tą pačią dieną skirtingais metais (gal tik lengviau datas atsimint surišus įvykius);
- būti skaičius garbinančiu Pitagoru;
- turėti laimingą skaičių;
- bijoti penktadienio tryliktą dieną.
Ekonomika. Jei kada pradėsi kastis gilyn kiaurai dugną, vietomis bus velniškai seklu. Ne tik dėl to, kad daugumos ekonomistų matematiniai gabumai labai skysti ir mažai kas įrodyta, bet kad vientisa ekonomikos teorija NEEGZISTUOJA. Turim milijoną modelių ir beveik kiekvienas pateikia skirtingus rezultatus (kurie dar ir su realybe nesutampa). Šitas briedas sugebėjo išsilaikyt, manau, tik dėl vieno dalyko: vienas žmogus savo veikla gali išmaitint (aprengt/nurengt ir kitaip pasirūpint) ne tik save, tai iš tų "likučių" ir išgyvenam. Pusiausvyros, pasiūla ir paklausa taip, kad ji aiškinama pirmam kurse KTU (ir neabejoju visur kitur), racionalumas neegzistuoja.
Visa širdim nekenčiu religijos, bet dar nusprendžiau nebesipykt su katalikais, mormonais, babtistais, scientologais, judėjais, musulmonais, induistais, sikistais, Jehovos liudytojais, majų deivių garbintojais ir miesto derliaus bažnyčios fanais. O kam? Diskusijos religinėm temom su tikinčiaisiai yra kaip bandymas paskambint iš taksofono kurčiajam. Susierzinat abu ir tiek. Ir be to tas jų tikėjimas tėra hobis (panašiai, kaip pašto ženklų kolekcionavimas, tik filatelistai daug nuoširdžiau viską daro).
Aš manau visų religingų ir nereligingų draugystė iš proto benediktus, dalai lamas ir sajid babas turėtų varyt. Bendro radimas galabija visas rasines/kultūrines baimes ir visokių "apsaugotojų" reikalingumą. Globalus jau pasaulis sakai ir visi turi facebook (net aš)? Tai kiek pažįsti musulmonų, aziatų ir tamsiaodžių? Arba žmonių, kurie gyvena pavyzdžiui pietų Amerikoj?
Pratęsiant "Visa širdim nekenčiu religijos" visai ne pro šalį būtų pasakyt už ką. Ne už fanatizmą. Al quida (reiks paklaust kaimyno, kaip ten ta jo darbovietė tiksliai vadinasi (šypsiukas)) yra tiek pat muslmonai, kaip ir Adolfas buvo krikščionis. O gi** už melą ir dėjimą (ignorance). Bažnyčia (religija apskritai) mano, kad viską paaiškina Dievo (neįrodytas) buvimas, bet toks pasakymas NIEKO NEPAAIŠKINA (dėjimo dalis ir šiek tiek melo kartas nuo karto). Kita bėda atsiranda iš to, kad reikia išmaitint savo (neretai persiėdusius) kunigus (retkarčiais turinčius nekokių ryšių su vaikais), kerėtojus, pastorius ir jų apeigų vietas ir žmones vis reikia paskatinti paremti (melo dalis).
Prasmė. Yra toks esminis klausimas sklandantis Aleksote: "Kokia yra prasmės prasmė?". Yra toks esminis atsakymas: "Būti žmogumi" [jokių lygiavimusi į "išlikti žmogumi", tam pirma nudobt kokius 30 turėčiau]. Kadangi šitoj pastraipoj kol kas turbūt mažai ką supratai, pratęsiu naujoj.
Nauja pastraipa. Prasmė yra toks daiktas, kuris atsako į klausimą "Kodėl?". Kaip ir visus neblogus filmus, taip ir "Deivido Geilo paslaptis" spoksojau bent jau 20 kartų (šypsiukas) ir užkliuvau už Lakano idėjos, kad būti žmogumi tai gyventi idealais, o ne vartojimu. ["būti ir turėti" kitais žodžiais]. Mielai pasiskaityčiau tiesiai iš pačio Lakano rašliavų, bet pirma egzaminus išsilaikysiu per ateinančias 10 d.
Intarpas. Pastebėjau krūvą įdomių atvejų, kai smulkūs darbai atrodė prasmingi (net ir tais atvejais, kai tokie iš tikro nebuvo). Ir skirtingi dalykai skirtingiem žmonėm buvo (tebėra ir tikriausiai bus) prasmingi. Galiausiai sąmonės, savivokos ir kitais gabumais nusprendžiau, kad taip yra dėl to, kad prasmę žmonės SUKURIA, o NE kame nors ATRANDA.
Naujos pastraipos tęsinys. Gyvendamais idealais suteiki jiem prasmę. Gyvendamas vartojimu (čia net žodžio gyvendamas nereikia, "vartodamas(is)") suteiki prasmę tam, ką panaudoji. Panašiai prasmę gauna menas. Sportas. Tikėjimas. Ir tikriausiai meilė..
*baltų krikščionių judėjimas. Anksčiau dar ir juodukus dorodavo.
**man GI patinka šita dalelytė.
